Kultūra, gyvenimas, žmogus

Projektas

Projekto autorius ir leidinio redaktorius Gergaudas Simnickij trumpai apie save ir savo kūrinį:

Žurnalistas iš prigimties. Augęs jaukiame Petrašiūnų kaimo vienkiemyje, vaikystėj buvęs nepakeičiamas kiauliaganys, suaugęs tapo nepakeičiamu Lietuvos Respublikos piliečiu. Slaptas ginklas – iniciatyva, bei kultūriniui šaukliui derantis stiprus balsas. Dirbęs vietos bažnytlaikraščiuose nusprendė išplėsti mylimą veiklą, bei sukurti individualų projektą – savaitraštį apie kultūrą. Kultūra, atsiribojančią nuo aukso blizgesio, kultūrą, kuri šlovina vidinį grožį, praturtina paprastą žmogų, palieką svarų indėlį individo dvasinės gerovės lopšyje. Projektu buvo susidomėta, piniginis indėlis, nors ir kuklokas, projekto autoriaus nesustabdė. Buvo įgyvendinta alternatyvi idėja – gimė leidinys internetiniame pavidale.

Parapijos Komanda

Vilius – Steponas Baltruškis – dešinioji Gergaudo ranka. Kilęs iš užnemunės bajorų dvaro. Buvo garsiausias valsčiaus jaunuolis –  kiekvienas norėjo pabuvoti Baltruškių pilaitėje, pametėti meškerykotį nuo upės kranto. Eidamas dvidešimt antruosius metus Steponas išgyveno sukrėtimą, po kurio jo gyvenimas apsivertė.  O gyvenimas apsivertė, nes vežimas apsivertė. Dailusis, puoštas meistriškais rūmų dailidės raižiniais, apvirto užlėkęs ant šalia kelio ėjusios morkų vagos. Kadangi priartėjus piršlio korimo ceremonijai virvė nebuvo surasta, vyriausias pabrolys strimgalviais lėkęs į arklides. Gražiausiai valsčiaus merginai Romai išsuko abi rankas, nubrozdino kaktą, o pats taip žnektelėjęs, kad nei kur, nei ko važiavo neatsiminęs. Sekančią dieną slaugei sapaliojo esą iki auštant turintis kažkokiam Kristupui pristatyti Lenkijos karaliaus Jogailos skeptrą ir karūną. Po sukrėtimo nusprendė gyvenimo virvių ieškojimams ir karūnų gabenimui nešvaistyti – ėmėsi kultūrinės veiklos.  Dešimtį metų Gergaudui pristatinėjo paštą ir reklaminius lankstinukus, pakol buvo pakviestas “Parapijon” išmėginti plunksnos miklumą.

Tadeušas Voicekovskis – vienintelis “Parapijos” fotografas. Vilnietis, paikas viešbučio durininko ir bedarbės filatelistės sūnus. Prieš Sąjūdį, motina pašto ženklų vogti siųsdavo i tuometinę Centrinę Universalinę Parduotuvę. Bėgant metams iškerojo šaknį banditizmu dvelkiančioje lysvėje, užsuko šiokį tokį biznį.  Turėjai du ženklus su Gagarinu, tačiau anė vieno su BAM (Baikalo Amūro Magistralė – aut. past.) statybomis? Kreipkis pas Voicekovskį, vaikinas ženklą, kad ir su tavo paties atvaizdu pristatys. Syki, giedrą dieną atėjo laiškas iš viršaus, viduje akivaizdžiai nešęs negandą. Laiškas, tiesa, buvo padėtas aukščiausioje lentynoje, dėžėje su internacionaline makulatūra. Dvidešimt penkių kilogramų krentančio internacionalo pakako, kad vaikiną išvestų iš pusiausvyros ir tas savu pakaušiu, bei žema nata dzingteltų tostą į pakampėje lūkuriavusią naminio vyno talpą. Tosto skambumas nušovė dangtelį, pasileido vynas, dvidešimt litrų raudonio užpylė žemiau gyvenusią Seniūnijos pirmininkę Danguolę.  Nuo lubų ir sienų varvantis raudonis – tiek pakako iškviestai milicijai Voicekovskį gerokai papurtyti. Nelegalus raudonis, bei nelegali internacionalinė makulatūra leido gražuolį metaliams legaliai patupdyti. Išėjęs iš bala žino kur (nesako kur kalėjo – aut. past.) nusprendė iš gyvenimo daryti ne pinigą, o dvasinį peną.

Bronius Bielskis – “Parapijos” vairuotojas, myli juodas “Volgas”, tačiau ekonominė situacija verčia rinktis laiko rūdimis tapytą ukrainietišką dviratį “Minsk”. Septintąjame dešimtmetyje išmaišė visą ramųjį vandenyną, skalavo Kubos krantus. Oficialiai – žvejybiniu traleriu Če Gevarai (tuometinis Kubos ekonomikos ministras – aut. past.) žuvį traukė (ir sykį ranką spaudė). Neoficialiai –  iš Kubos Peterburgan ąžuolines komodas  gabeno. Sako jog partiniai savo žmonoms kaip pelės sūrį pirkę, viena komoda – vienas šimtas rublių. Sykį uoste, per naktinę talką, kraunant tas komodas laivan netikėtas įvykis išpuolė. Kadangi kubietis dailidė, mėgęs darbuotis gamtoje, mėgo ir užkąsti, tai idant šokoladas ir daržovės nepagestų – stalčiun sumesdavo. Gyvūnėliai gamtos paunksmėj buvę drasūs,  suviliota gardaus kvapo isliūkino ūdra, ubago kasnis trečias – ir gražuolė užmigo. Taigi, kitą dieną, Bronius ir kubietis berniukas, už keturis pesus, nešą tą komodą į krovinių skyrių. Eina deniu ir stalčius išvažiuoja, o iš ten nuo alkio ir nakvynės stalčiuje įbūgęs gyvūnėlis, kylantis viršun šimto kilometrų per valandą greičiu, berniukui uodega smakran įsūdė. Kadangi vaikis, dienomis matantis kaip mama mazgoja indaują, nebuvo nei drąsus, nei prie ūdrų atakų pratęs – pasileido atatupstas krantan. Bronius, norėdamas  išsaugoti šimtą rublio vienetų, griebė komodą, metėsi priekin, tiesiai į skylę denyje, į kurią iš tinklų silkę sumesdavo.  Du metrai kelio žemyn ir krenantantis tarpuakis, akomponuojamas ąžuolinio baldo staigiai stoja poguliui. Penkios valandos miego su žuvimis ir mūsų vairuotojas atsibunda visai kitu žmogumi. Rytą idilę užuodžia įstatymo sargai. Operacija demaskuota, silkių ir komodų išsižadama visam gyvenimui, grįžęs  į gimtąją Liškiavą dvidešimčiai metų užsidaro Dominikonų vienuolyne. Į skelbimą dėl ieškomo vairuotojo atsiliepė pats.


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: